Bonnie and Clyde (1967)

Susiradau vakar laiko ir pažiūrėjau tikrais faktais paremtą filmą, tai- Bonnie ir Clyde’as. Šis filmas gana senokas, vaizduojantis dar senesnius, 20-to amžiaus pirmos pusės laikus. Ši kino juosta yra apie įsimylėjusiųjų porelę, kuri vykdo kraupius nusikaltimus, tiksliau bankų, smulkių parduotuvėlių bei degalinių apiplėšimus. Ši nusikaltėlių porelė tampa spaudoje žėrinčiais “paukšteliais”. Jie išgarsėja visoje šalyje, o netikėtas jų sumedžiojimas bei suvarpymas kulkomis tampa skaudžia bei netikėta naujiena, susilaukusia daug skirtingų atgarsių.

Žinoma, kadangi tai filmas, tai faktų neatitinkančių tikrovės tikrai yra. Vien pačios Clyde’o sesers tvirtinimai, kad pati Bonnie savo rankose nėra laikiusi ginklo ir tuo pačiu iš jo iššovusi, sukelia šiokių tokių abejonių. Gal ši porelė yra panaši į Robin’ą Hood’a su savo pakalikais? Galima teigti ir taip, bet šioje situacijoje viskas daroma daugiau iš bendros idėjos. Juk tais metais, kai Jungtinėse Valstijose buvo nuosmūkio metai, žmonės ryškiai jautė susiklosčiusio gyvenimo monotoniją, nuobodulį. O čia kai staiga iškyla tokie tautos didvyriai, nesistebėti bei nesigerėti negali. Spauda bent jau turėjo darbo, galėjo prisigalvoti įvairiausių sparnuotų frazių laikraščių antraštėms, kuriuose buvo iškeliami šie tautos didvyriai. Esu įsitikinęs, kad žmones taipogi žavėjo tai, kad buvo atsiradę žmonių, galėjusų gana smarkiai pasipriešinti įstatymiškajai rankai, gal netgi spjauti jai tiesiai į delną.

Ginklus šiame filme tenka matyti gal netgi dažniau nei kai kuriuose šiuolaikiniuose “šaudau-gaudau” filmuose. Tačiau visa tai, kaip ir klasikiniai automobiliai, teikia tikrai daug žavesio. Pati meilės drama, persipinusi su nusikaltėlišku gyvenimo būdu, pakeri realistiškumu. Vyrauja tikros emocijos. Žiūrėdamas filmą, pradedi įsimylėti tuos herojus, ir staiga bang bang..Baigta. Tuo metu pasigirsta daugybė šūvių, viskas tame tarpe patys kūnai bei automobilis suvarpomi kulkomis be jokio gailesčio, o pagrindiniai herojai lieka gulėti atskirai, nepasiekę vienas kito.

Baisu, žiūri filmą, viskas taip “liux” ir staiga kažkokie glušavoti diedai viską taip užbaigia. The End. Pavadinčiau tai nelaimingos meilės istorija. Man taip jų pagailo. Žiūrint galutinę sceną, atrodo, kad miršta ne tik tikrieji filmo herojai bet ir aktoriai. Filmas geras, bet nuotaika kažkur taip ir dingo vakar, pageso.

Trauka

Gyvenant tokiais modernistiniais laikais kaip šie, viskas keičiasi akimrksniu. Atrodo, kad dar neseinai mp3 grotuvai talpindavo tik 20 dainų, o telefonai su tūkstančiais spalvų buvo kažkas tai neregėta. Išties, visi tik ieško, kokį čia modernesnį “iphone’ą” ar rūbelį nusipirkti. Pastebimai žmonės gatvėse tampa pasyviais, mažai stebinčiais bei girdinčiais žmonėmis. Sunkiai sugaudysi kieno nors žvilgsnį. Tai vienas ausines narplinėja, kitas žaidimėlius žaidžia, ar sms “pleškina”.

Mes nuolat keičiamies, vykdome naujas savo užgaidas, daiktai tampa netokiais patraukliais. Tik man nuolat kyla klausimas, ar tai, kas pasensta yra atgyvena. Esu toks žmogus, kuris mėgsta derinti sena, kažką klasišką su tuo, kas jau nebėra didžiosios auditorijos produktas. Tarkim, kad ir senas fotoparatas ar patefonas, šitie daiktai turi labai daug žavesio. Jeigu susikurta erdvė yra tik moderni, ji tampa nuobodi. Turi būti tą erdvę papildančių detalių. Tas pats liečia ir žmones, neveltui žmonės ieško savo individualumo. Savitos, žavesio teikiančios detalės patraukia akį. Atsisukimas šiektiek į praeitį, regis, subrandina. Žmogus pasipildo harmonija.

Čia ir dabar

Rašau čia ir dabar.  Kilo mintis, jog būtų visai nieko, jei galėčiau mintyse paspausti mygtuką ir išsijungti nuo to pastovaus mąstymo. Kurią nors dieną reikia apie kažką parašyti, o dabar bandau paspaust..

Pasididžiuokime Lietuva

(jeigu neturite šio simbolio, skatinu nors įsigyti nuotrauką)

Neseniai man išpuolė pasiskaityti apie tai, kaip broliai latviai kiną kūrė. Jie kūrė kūrė ir prikūrė. Išties, sukūrė ne bet ką, o gerą kiną, kuriam “suplojo” 8,8mln. litų. Sumelė apvali, bet rezultatas dar gražesnis: filmas, kurio pavadinimas yra “Rygos kariai”, žiūrimumo rekordu savo šalyje “sumušė” Titaniką, filmas apskriejo daugiau kaip 30 festivalių, tai nebuvo tiktai psichologinė drama niūria atmosfera (būdinga lietuvių bei latvių filmams), beto šis filmas sukėlė tautinį pasididžiavimą ir turi išliekamąją vertę, kaip filmas skirtas platesnei auditorijai.

Pripažinkime: Lietuva nuo Latvijos nedaug kuo skiriasi. Neveltui užsienio spauda nuolat painioje šias dvi kaimynines valstybes. Lietuvoje mes turime kuo didžiuotis: dažniausiai tai bus sportininkai, ypatingai krepšininkai, kuriuos nepriklausomai nuo Pekino olimpinių žaidynių rezultatų garbinsime. Gerai. Ši “religija” žmones artina. O kuo mes dar galim pasididžiuoti? Mano giliu įsitikinimu, gražiomis lietuvaitėmis, kas be ko. Dėl lietuvaičių įtakos net krypsta mintys šonan nuo kalbų apie studijas užsienyje.

Tik lazda turi du galus, o kartais ir daugiau. Politinė situacija Lietuvoje nepavydėtina. Niekas nenuslėps, streikai, problemų pradėjimas jas sprėsti ne iš to galo, korupcija bei artėjantys rinkimai, kurie visai kaip orų prognozė gali pranašauti tik politinio melo “cunamį” o dar paminėkime žmones, gyvenančius žemiau skurdo ribos (procentų geriau nerašyti, dar kam negera pasidarys). Lietuvoje yra ir negerų dalykų. Daugiau mažiau visur yra. Tai aiškiai matosi, ir nereikia raminti žmonių tuo, kad Bulgarijoje žmonės gyvena dar blogiau- tai ne tų laikų politika

Apibendrinus, lietuviams gyventi šioje Nalšios žemėje yra išties ne taip jau ir lengva, bet tas ir žavi kartais. Tokios tautos kaip ši, mūsiškė, nuolat turi kažkam kažką įrodynėti, tačiau įrodžius apima neapsakomai džiugus jausmas- lyg būtume daug kartų mažesni, bet tokie pat stiprus. O tai reiškia, kad mes galime būti pranašesniais. Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad turiu tą tautos bendrumo jausmą, ir vienaip ar kitaip užmiršdamas Lietuvos problemas, galiu didžiuotis, kad esu Lietuvos pilietis. (taškas)

Electric Light Orchestra

Ši roko grupė yra kilusi iš Didžiosios Britanijos, taipogi yra žinoma ELO pavadinimu (trumpinys). Nuo 1971 metų iki 1986 metų išleido 11 albumų. Septintojo dešimtmečio viduryje šie britai išleido rekordinį skaičių singlų (46). Būtų galima paminėti labai daug faktų apie šią grupę, bet man aišku tik tas, kad šios grupės dainos turi kažką tikrai savito. Jų dainose tvyro futuristinė atmosfera.

Nepamaišytų dabar pasakyti ir tai, kad Andrius Mamontovas (žinote apie ką kalbu) neslepia savo sentimentų šiai grupei. Viename interviu apie gyvenimo muziką buvo užsiminęs, kad jei atsidurtų negyvenamoje saloje ir turėtų teisę pasiimti vieną kompaktą- tai būtų “Electric Light Orchestra” albumas Time. Beje, tikrai ne iš pagarbos Andriui Mamontovui tai rašau, tiesiog buvo keista tai perskaityti laikraštyje. Mane ši grupė užburia tuo, kad tarkim dainose “21st century man” arba toje pačioje “Ticket to the moon” esi nukeliamas į ateitį, kad ir kada klausytum šios dainos, prieš dvidešimt metų ar dabar, jos yra aktualios, su tvyrančia nuotaika bei su aiškiai norima perduoti žinute- žinute tau, bei tam žmogui, kuriuo tapsi ateityje.

Skiriama muzikai

( ”ausinių dydis neišreiškia pagarbos, kurią skiriate muzikai”) 

Truputėlį pavardinsiu muzikos stilius, kurių man yra tekę klausytis:

Rock ( alternative- dabar jai priklauso gothic, industrial, madchester, ska; christian, classic- didžiulės simpatijos, emo, folk-rock, garage, gothic, heavy metal- čia taipgi būtų galima priskirti death metal, power metal bei hair metal, industrial, new wave, pop, progressive, punk, rockabilly, ska, surf, swing), Dance ( disco, drum and bass, electronic- čia būtų ir ta pati elektronika ir ambient bei experimental, house, techno, trance), Rhythm and Blues ( tekę klausyt soul ir funk), Reggae (dauguma yra girdėjusių Bob Marley), Hip- Hop ( beatbox, christian, underground, culture, įvairūs atlikėjai), Jazz (smooth jazz bei traditional), Blues (regional bei festivals).

Nepaminėjau Country (alternative), Latin. Žinoma, reiktų paminėti, kad kaikurios muzikos šakos prigijo pačios bei tapo stiliais: tokios kaip Punk, Ska, House, Gospel, Heavy Metal..ir t.t. Kad ir kokia muzika tai bebūtų- dažniausiai ji gali persiduoti per jaunimo aprangą, gyvenimo būdą, išryškėja tam tikros vertybės. Atsitinka ir taip, kad sena muzika prigyja, įgauna naujų bruožų bei tampa kokionors judėjimo simbolikos dalimi. Kartais būna ir taip, kad kažko klausaisi ir abejoji, kur tai būtų galima priskirti. Taip yra todėl, kad kaikurie atlikėjai nevengia paįvairint savo muzikos nebūdingu atlikimu bei skambesiu. Ritmika- tai, kas verčia suklusti, ji perduoda norimą jausmą, atmposferą. Nepaslaptis, kad net gyvūnai atsipalaiduoja išgirdę tam tikro pobūdžio muziką. Muzika kartais turi stiprią psichologinę įtaką.

Dažniausiai mano mp3 grotuve atsiranda įvairių muzikos atlikėjų. Norėčiau daug ką aprašyti, bet nemanau, kad užtektų laiko, tai jeigu atsiranda noras parašyti apie kažkokią muziką, tai nereiškia, kad ji man yra pati “vertingiausia bei mylimiausia” visame pasaulyje.

Susvetimėjimas. Štai kaip dabar tai vadinasi

Rytas. Atrodo, kad kai ir turi laiko nelabai yra ką internete lietuvių kalba įdomaus pasiskaityti. Perverti pravda.lt. Gerai jei dar būni neskaitęs žurnaliuko, tai atsisiunti, pasivartai prie kavos puodelio, o paskui? Nulendama į kokį naujienlaiškį, kur viskas anglų kalba. Susvetimėjimas. Vienareikšmiškai. Populiarus žodis dabar kažkaip pasidarė. Būtų gal ir nevirtualų žurnaliuką kokį šiais laikais į naudą pasivartyt (akių beje netaip gadina), ir virtuvėj pasisedėčiau. Susimąstau, bet kodėl žurnalai apie jaunimo kultūrą ir šiaip stengiasi leisti naujienų skiltį, kai viskas šiais laikais sensta dienom. Atrodo, ta pati naujiena kaikada žurnaliukuose atsiranda tik po poros numerių. Nenoriu čia kaip bobutė skųstis, kad viskas “maximoj” brangsta, bet už kiekvieną išspausdintą puslapį tenka mokėti centus. O centai prie centų; žiūrėk jau gali nusipirkti šokolado.

This is England (2006)

Šioje dramoje yra koncentruojamasi į jaunų skinhead’ų gyvenimą. Drama vyksta Anglijoje, 1983 metų liepos mėnesį. Filme pasakojama apie jaunuolį, kuris, niekaip neatrasdamas deramos vietos visuomenėje, įstoja į skinhead’ų gaują. Jaunuolis pradeda klausytis ska. Filme netrūksta vulgarios kalbos, taip aiškiai parodant skin’ų gyvenimo ypatumus, mąstyseną.  Gauja mielai priima naująjį narį, suteikia jam įvairių privilegijų iki tol, kol grįžta buvęs gaujos lyderis. Dabar viskas pasisuka kita, nenumatyta linkme.

Filme atsispindi sunki tuometinė Anglijos istorinė padėtis, kuomet daug anglų žuvo kare. Iš esmės šis filmas yra apie sunkius išgyvenimus bei neteisybę dėl to, kad Anglijoje gyvena kitų rasių žmonės, dėl kurių esą patys anglai turi aukotis. Visa egresija sukeliama nacionalistiškai nusiteikusių jaunuolių.

Death at a funeral (2007)

Šis filmas- tai juodojo humoro komedija, režisuota Frank’o Oz’o. Vyksta laidotuvės, suvažiuoja giminės ir artimieji, o laidotuvių ceremonija niekaip negali prasidėti. Vyksta daug nenumatytų dalykų. Pasirodo niekam nematytas mirusiojo geras draugas, kuris šeimai turi pranešti intriguojančių naujienų.Veiksmas praktiškai vyksta vienuose namuose. Žavi pati situacija, į kurią papuola filmo herojai. Tai- vienas iš tokių filmų, apie kurį nesigauna daug kalbėti. Reikia tiesiog jį pažiūrėti.

Priklausomas nuo ko?

 

 Vystau priklausomybės temą. Rakina. Sunku judėt, kausto. Neviltis. Kiek gi žmogus turi silpnybių. Vaduojamies visą gyvenimą, o kas vėliau? Girdėjau moteriškę vieną sakant čia kažkada: Dar prieš 20 metų, kai buvau 50-ties, domėjausi kokios užuolaidos pas tą kabo, kokios pas kitą. O dabar? Dabar tūnau savo kiaute, degraduoju. Neueinu tik nuo namų į parduotuvę, iš taško A į tašką B ir atgal. Susimąstau. Tokia dalia? Užsisklendimas. Kitą kartą, kai kokia bobutė piktai mane nužiūrės, laikysiu tai kaip gerą ženklą. Gal visdėlto pradėsiu džiaugtis, kad mane domina tas, anas. Taip lengviau. Į viską gilinsiuos, tik nepradėsiu išgyvent kaip kokios muilo operos. Teisingai, pats sau patariu kaip gyvent. Taip ir reikia. Sunku pasakyt kas mane rakina. Gal baimė pažinti? Lyg būčiau priklausomas nuo aplinkinių nuomonės.