Armanis’s space

Rašau čia ir dabar.  Kilo mintis, jog būtų visai nieko, jei galėčiau mintyse paspausti mygtuką ir išsijungti nuo to pastovaus mąstymo. Kurią nors dieną reikia apie kažką parašyti, o dabar bandau paspaust..

(jeigu neturite šio simbolio, skatinu nors įsigyti nuotrauką)

Neseniai man išpuolė pasiskaityti apie tai, kaip broliai latviai kiną kūrė. Jie kūrė kūrė ir prikūrė. Išties, sukūrė ne bet ką, o gerą kiną, kuriam “suplojo” 8,8mln. litų. Sumelė apvali, bet rezultatas dar gražesnis: filmas, kurio pavadinimas yra “Rygos kariai”, žiūrimumo rekordu savo šalyje “sumušė” Titaniką, filmas apskriejo daugiau kaip 30 festivalių, tai nebuvo tiktai psichologinė drama niūria atmosfera (būdinga lietuvių bei latvių filmams), beto šis filmas sukėlė tautinį pasididžiavimą ir turi išliekamąją vertę, kaip filmas skirtas platesnei auditorijai.

Pripažinkime: Lietuva nuo Latvijos nedaug kuo skiriasi. Neveltui užsienio spauda nuolat painioje šias dvi kaimynines valstybes. Lietuvoje mes turime kuo didžiuotis: dažniausiai tai bus sportininkai, ypatingai krepšininkai, kuriuos nepriklausomai nuo Pekino olimpinių žaidynių rezultatų garbinsime. Gerai. Ši “religija” žmones artina. O kuo mes dar galim pasididžiuoti? Mano giliu įsitikinimu, gražiomis lietuvaitėmis, kas be ko. Dėl lietuvaičių įtakos net krypsta mintys šonan nuo kalbų apie studijas užsienyje.

Tik lazda turi du galus, o kartais ir daugiau. Politinė situacija Lietuvoje nepavydėtina. Niekas nenuslėps, streikai, problemų pradėjimas jas sprėsti ne iš to galo, korupcija bei artėjantys rinkimai, kurie visai kaip orų prognozė gali pranašauti tik politinio melo “cunamį” o dar paminėkime žmones, gyvenančius žemiau skurdo ribos (procentų geriau nerašyti, dar kam negera pasidarys). Lietuvoje yra ir negerų dalykų. Daugiau mažiau visur yra. Tai aiškiai matosi, ir nereikia raminti žmonių tuo, kad Bulgarijoje žmonės gyvena dar blogiau- tai ne tų laikų politika

Apibendrinus, lietuviams gyventi šioje Nalšios žemėje yra išties ne taip jau ir lengva, bet tas ir žavi kartais. Tokios tautos kaip ši, mūsiškė, nuolat turi kažkam kažką įrodynėti, tačiau įrodžius apima neapsakomai džiugus jausmas- lyg būtume daug kartų mažesni, bet tokie pat stiprus. O tai reiškia, kad mes galime būti pranašesniais. Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad turiu tą tautos bendrumo jausmą, ir vienaip ar kitaip užmiršdamas Lietuvos problemas, galiu didžiuotis, kad esu Lietuvos pilietis. (taškas)

Ši roko grupė yra kilusi iš Didžiosios Britanijos, taipogi yra žinoma ELO pavadinimu (trumpinys). Nuo 1971 metų iki 1986 metų išleido 11 albumų. Septintojo dešimtmečio viduryje šie britai išleido rekordinį skaičių singlų (46). Būtų galima paminėti labai daug faktų apie šią grupę, bet man aišku tik tas, kad šios grupės dainos turi kažką tikrai savito. Jų dainose tvyro futuristinė atmosfera.

Nepamaišytų dabar pasakyti ir tai, kad Andrius Mamontovas (žinote apie ką kalbu) neslepia savo sentimentų šiai grupei. Viename interviu apie gyvenimo muziką buvo užsiminęs, kad jei atsidurtų negyvenamoje saloje ir turėtų teisę pasiimti vieną kompaktą- tai būtų “Electric Light Orchestra” albumas Time. Beje, tikrai ne iš pagarbos Andriui Mamontovui tai rašau, tiesiog buvo keista tai perskaityti laikraštyje. Mane ši grupė užburia tuo, kad tarkim dainose “21st century man” arba toje pačioje “Ticket to the moon” esi nukeliamas į ateitį, kad ir kada klausytum šios dainos, prieš dvidešimt metų ar dabar, jos yra aktualios, su tvyrančia nuotaika bei su aiškiai norima perduoti žinute- žinute tau, bei tam žmogui, kuriuo tapsi ateityje.

( ”ausinių dydis neišreiškia pagarbos, kurią skiriate muzikai”) 

Truputėlį pavardinsiu muzikos stilius, kurių man yra tekę klausytis:

Rock ( alternative- dabar jai priklauso gothic, industrial, madchester, ska; christian, classic- didžiulės simpatijos, emo, folk-rock, garage, gothic, heavy metal- čia taipgi būtų galima priskirti death metal, power metal bei hair metal, industrial, new wave, pop, progressive, punk, rockabilly, ska, surf, swing), Dance ( disco, drum and bass, electronic- čia būtų ir ta pati elektronika ir ambient bei experimental, house, techno, trance), Rhythm and Blues ( tekę klausyt soul ir funk), Reggae (dauguma yra girdėjusių Bob Marley), Hip- Hop ( beatbox, christian, underground, culture, įvairūs atlikėjai), Jazz (smooth jazz bei traditional), Blues (regional bei festivals).

Nepaminėjau Country (alternative), Latin. Žinoma, reiktų paminėti, kad kaikurios muzikos šakos prigijo pačios bei tapo stiliais: tokios kaip Punk, Ska, House, Gospel, Heavy Metal..ir t.t. Kad ir kokia muzika tai bebūtų- dažniausiai ji gali persiduoti per jaunimo aprangą, gyvenimo būdą, išryškėja tam tikros vertybės. Atsitinka ir taip, kad sena muzika prigyja, įgauna naujų bruožų bei tampa kokionors judėjimo simbolikos dalimi. Kartais būna ir taip, kad kažko klausaisi ir abejoji, kur tai būtų galima priskirti. Taip yra todėl, kad kaikurie atlikėjai nevengia paįvairint savo muzikos nebūdingu atlikimu bei skambesiu. Ritmika- tai, kas verčia suklusti, ji perduoda norimą jausmą, atmposferą. Nepaslaptis, kad net gyvūnai atsipalaiduoja išgirdę tam tikro pobūdžio muziką. Muzika kartais turi stiprią psichologinę įtaką.

Dažniausiai mano mp3 grotuve atsiranda įvairių muzikos atlikėjų. Norėčiau daug ką aprašyti, bet nemanau, kad užtektų laiko, tai jeigu atsiranda noras parašyti apie kažkokią muziką, tai nereiškia, kad ji man yra pati “vertingiausia bei mylimiausia” visame pasaulyje.

Rytas. Atrodo, kad kai ir turi laiko nelabai yra ką internete lietuvių kalba įdomaus pasiskaityti. Perverti pravda.lt. Gerai jei dar būni neskaitęs žurnaliuko, tai atsisiunti, pasivartai prie kavos puodelio, o paskui? Nulendama į kokį naujienlaiškį, kur viskas anglų kalba. Susvetimėjimas. Vienareikšmiškai. Populiarus žodis dabar kažkaip pasidarė. Būtų gal ir nevirtualų žurnaliuką kokį šiais laikais į naudą pasivartyt (akių beje netaip gadina), ir virtuvėj pasisedėčiau. Susimąstau, bet kodėl žurnalai apie jaunimo kultūrą ir šiaip stengiasi leisti naujienų skiltį, kai viskas šiais laikais sensta dienom. Atrodo, ta pati naujiena kaikada žurnaliukuose atsiranda tik po poros numerių. Nenoriu čia kaip bobutė skųstis, kad viskas “maximoj” brangsta, bet už kiekvieną išspausdintą puslapį tenka mokėti centus. O centai prie centų; žiūrėk jau gali nusipirkti šokolado.

Šioje dramoje yra koncentruojamasi į jaunų skinhead’ų gyvenimą. Drama vyksta Anglijoje, 1983 metų liepos mėnesį. Filme pasakojama apie jaunuolį, kuris, niekaip neatrasdamas deramos vietos visuomenėje, įstoja į skinhead’ų gaują. Jaunuolis pradeda klausytis ska. Filme netrūksta vulgarios kalbos, taip aiškiai parodant skin’ų gyvenimo ypatumus, mąstyseną.  Gauja mielai priima naująjį narį, suteikia jam įvairių privilegijų iki tol, kol grįžta buvęs gaujos lyderis. Dabar viskas pasisuka kita, nenumatyta linkme.

Filme atsispindi sunki tuometinė Anglijos istorinė padėtis, kuomet daug anglų žuvo kare. Iš esmės šis filmas yra apie sunkius išgyvenimus bei neteisybę dėl to, kad Anglijoje gyvena kitų rasių žmonės, dėl kurių esą patys anglai turi aukotis. Visa egresija sukeliama nacionalistiškai nusiteikusių jaunuolių.

Šis filmas- tai juodojo humoro komedija, režisuota Frank’o Oz’o. Vyksta laidotuvės, suvažiuoja giminės ir artimieji, o laidotuvių ceremonija niekaip negali prasidėti. Vyksta daug nenumatytų dalykų. Pasirodo niekam nematytas mirusiojo geras draugas, kuris šeimai turi pranešti intriguojančių naujienų.Veiksmas praktiškai vyksta vienuose namuose. Žavi pati situacija, į kurią papuola filmo herojai. Tai- vienas iš tokių filmų, apie kurį nesigauna daug kalbėti. Reikia tiesiog jį pažiūrėti.

 Vystau priklausomybės temą. Rakina. Sunku judėt, kausto. Neviltis. Kiek gi žmogus turi silpnybių. Vaduojamies visą gyvenimą, o kas vėliau? Girdėjau moteriškę vieną sakant čia kažkada: Dar prieš 20 metų, kai buvau 50-ties, domėjausi kokios užuolaidos pas tą kabo, kokios pas kitą. O dabar? Dabar tūnau savo kiaute, degraduoju. Neueinu tik nuo namų į parduotuvę, iš taško A į tašką B ir atgal. Susimąstau. Tokia dalia? Užsisklendimas. Kitą kartą, kai kokia bobutė piktai mane nužiūrės, laikysiu tai kaip gerą ženklą. Gal visdėlto pradėsiu džiaugtis, kad mane domina tas, anas. Taip lengviau. Į viską gilinsiuos, tik nepradėsiu išgyvent kaip kokios muilo operos. Teisingai, pats sau patariu kaip gyvent. Taip ir reikia. Sunku pasakyt kas mane rakina. Gal baimė pažinti? Lyg būčiau priklausomas nuo aplinkinių nuomonės.

Šiandien visą dieną mintyse tik sukosi įvairios mintys apie futuristiką, jos tyrėjus. Išties, ateities spėjimas, norint išvengti arba įrodant kažko (tarkim besiplečiančio žinių srauto) žalą visuomei- svarbu. Bat ar tai, ką matome per televiziją išties yra tiesa? Gal mūsų laukia ne kas kita kaip vergija bei nesiliaujanti kova prieš kyborgus. Realu pamanyti, mačius panašaus siužeto hollywood’inius filmus. Bet tai tik filmai. Kažkokių nežinomų žmonių pamąstymai, tik tiek, daugelis atkirstų.

Geriau jau kalbėti apie tokius dalykus, kurie ateityje mus džiugins, kai pagalvoju. Rūbai, kurie keičia formas, spalvą ir beto jų nereikia plauti (valosi oru). Keistai skamba, netgi pasiskaičius paprastą inovacijų tinklalapį galima rasti, jau dabar sukurtų, futuristinių daikčiukų.Yra ir lietsargių, kuriuose galima naršyt youtube’ej.:]

Nemanau, kad reikia baimintis ateitie naujovių. Tiktai svarbu, kad žmonės nuo tų naujųjų technologijų nesubanalėtų. Bus tada, kad akys viena su kita nesueis (viena į vieną pusę žiūrės, kita į kitą). Svarbu ir tai, kad žmonės išlaikytų savo jausmus: nenorėčiau, kad kas prieitų, pradėtų durnai žvengt ir numestų kokį tai: lol, duodu tau šypsenėlę (trys taškai), lyg sms’a rašydamas.

Užėjo man dabar noras pakalbėti apie žmones. Skamba labai abstrakčiai. Taip turbūt ir yra. Tokiu metu turėčiau būti mokykloje, bet ką jau padarysi. Rašau šį post’ą. Norėčiau pakalbėti apie “beplaukę visuomenę”- durna frazė šovė kątik galvon. Na, ką gi. Vos pradedu apie kažkokią tokią mintį galvoti, atsisuku pažvelgti į praeitį. Vyrams anksčiau gražiai atrodyti užtekdavo gero plaukų sklastymo. Labai tai aiškiai matosi įvairiuose senuose filmuose, kurių pastaruoju metu nemažai žiūriu. Tarkim Bond’o filme George’as Robert’as Lazenby’is atrodė štai šitaip.

O dabar atrodo net ir stipriosios lieties atstovai yra gerokai įsipaišę į šį grožio procedūrų bumą. Žinoma- grožis dabar yra viskas. I ką pirmiausia, kai susitinki žmogų atkreipi dėmėsi? Į išvaizdą beabejo..:]. Štai kaip tik idėsiu kadrą iš filmo 40-Year-Old Virgin (Taip ir maniau kad šios foto kadanors prisireiks).

aiiic.!!!

Turbūt šioks toks plaukelių šalinimas dar jokiam vyrui nepakenkė. Verta net lietuviui eiliniui pabandyt. Tas kas moterims yra kasdienybė, vyriškiai dar tik pamažėl atranda. Plaukų šalinimas vašku, arba tuo daikčiuku, kuris turi specialų besisukantį ratuką (šaldantį). Tai- Skausmas, už kurį moterys nusipelno pagarbos visame pasaulyje. Bet įvairios procedūros, būdingos “beplaukei visuomenei’, atneša ne tik gėrį: įneša konkurenciją, kuri baigiasi sunkiomis plastinėmis operacijoms. To pasakoje “gimsta” kaikurios Hollywood’o gražuolės. Jaunoms mergaitėms žiūrint į tokius kūrinius pasidaro neretai apmaudu, kad joms nebuvo atseikėta žiupsnelis daugiau to, ką visi garbiname,- grožio. Tuomet pasaulyje susikuria minčių “praplovėjai”. Reklamos, paprasciau tariant. Man tiktai džiugu, kad atsiranda atvirkštinio pobūdžio reklamos, kurios skatina nepaskęst begaliniame grožio liūne. Pabaigai parekomenduosiu šią “Dove Onslaught” reklamėlę, kurią tikrai verta pamatyti.