Armanis’s space

Susiradau vakar laiko ir pažiūrėjau tikrais faktais paremtą filmą, tai- Bonnie ir Clyde’as. Šis filmas gana senokas, vaizduojantis dar senesnius, 20-to amžiaus pirmos pusės laikus. Ši kino juosta yra apie įsimylėjusiųjų porelę, kuri vykdo kraupius nusikaltimus, tiksliau bankų, smulkių parduotuvėlių bei degalinių apiplėšimus. Ši nusikaltėlių porelė tampa spaudoje žėrinčiais “paukšteliais”. Jie išgarsėja visoje šalyje, o netikėtas jų sumedžiojimas bei suvarpymas kulkomis tampa skaudžia bei netikėta naujiena, susilaukusia daug skirtingų atgarsių.

Žinoma, kadangi tai filmas, tai faktų neatitinkančių tikrovės tikrai yra. Vien pačios Clyde’o sesers tvirtinimai, kad pati Bonnie savo rankose nėra laikiusi ginklo ir tuo pačiu iš jo iššovusi, sukelia šiokių tokių abejonių. Gal ši porelė yra panaši į Robin’ą Hood’a su savo pakalikais? Galima teigti ir taip, bet šioje situacijoje viskas daroma daugiau iš bendros idėjos. Juk tais metais, kai Jungtinėse Valstijose buvo nuosmūkio metai, žmonės ryškiai jautė susiklosčiusio gyvenimo monotoniją, nuobodulį. O čia kai staiga iškyla tokie tautos didvyriai, nesistebėti bei nesigerėti negali. Spauda bent jau turėjo darbo, galėjo prisigalvoti įvairiausių sparnuotų frazių laikraščių antraštėms, kuriuose buvo iškeliami šie tautos didvyriai. Esu įsitikinęs, kad žmones taipogi žavėjo tai, kad buvo atsiradę žmonių, galėjusų gana smarkiai pasipriešinti įstatymiškajai rankai, gal netgi spjauti jai tiesiai į delną.

Ginklus šiame filme tenka matyti gal netgi dažniau nei kai kuriuose šiuolaikiniuose “šaudau-gaudau” filmuose. Tačiau visa tai, kaip ir klasikiniai automobiliai, teikia tikrai daug žavesio. Pati meilės drama, persipinusi su nusikaltėlišku gyvenimo būdu, pakeri realistiškumu. Vyrauja tikros emocijos. Žiūrėdamas filmą, pradedi įsimylėti tuos herojus, ir staiga bang bang..Baigta. Tuo metu pasigirsta daugybė šūvių, viskas tame tarpe patys kūnai bei automobilis suvarpomi kulkomis be jokio gailesčio, o pagrindiniai herojai lieka gulėti atskirai, nepasiekę vienas kito.

Baisu, žiūri filmą, viskas taip “liux” ir staiga kažkokie glušavoti diedai viską taip užbaigia. The End. Pavadinčiau tai nelaimingos meilės istorija. Man taip jų pagailo. Žiūrint galutinę sceną, atrodo, kad miršta ne tik tikrieji filmo herojai bet ir aktoriai. Filmas geras, bet nuotaika kažkur taip ir dingo vakar, pageso.

Gyvenant tokiais modernistiniais laikais kaip šie, viskas keičiasi akimrksniu. Atrodo, kad dar neseinai mp3 grotuvai talpindavo tik 20 dainų, o telefonai su tūkstančiais spalvų buvo kažkas tai neregėta. Išties, visi tik ieško, kokį čia modernesnį “iphone’ą” ar rūbelį nusipirkti. Pastebimai žmonės gatvėse tampa pasyviais, mažai stebinčiais bei girdinčiais žmonėmis. Sunkiai sugaudysi kieno nors žvilgsnį. Tai vienas ausines narplinėja, kitas žaidimėlius žaidžia, ar sms “pleškina”.

Mes nuolat keičiamies, vykdome naujas savo užgaidas, daiktai tampa netokiais patraukliais. Tik man nuolat kyla klausimas, ar tai, kas pasensta yra atgyvena. Esu toks žmogus, kuris mėgsta derinti sena, kažką klasišką su tuo, kas jau nebėra didžiosios auditorijos produktas. Tarkim, kad ir senas fotoparatas ar patefonas, šitie daiktai turi labai daug žavesio. Jeigu susikurta erdvė yra tik moderni, ji tampa nuobodi. Turi būti tą erdvę papildančių detalių. Tas pats liečia ir žmones, neveltui žmonės ieško savo individualumo. Savitos, žavesio teikiančios detalės patraukia akį. Atsisukimas šiektiek į praeitį, regis, subrandina. Žmogus pasipildo harmonija.