Trauka
Gyvenant tokiais modernistiniais laikais kaip šie, viskas keičiasi akimrksniu. Atrodo, kad dar neseinai mp3 grotuvai talpindavo tik 20 dainų, o telefonai su tūkstančiais spalvų buvo kažkas tai neregėta. Išties, visi tik ieško, kokį čia modernesnį “iphone’ą” ar rūbelį nusipirkti. Pastebimai žmonės gatvėse tampa pasyviais, mažai stebinčiais bei girdinčiais žmonėmis. Sunkiai sugaudysi kieno nors žvilgsnį. Tai vienas ausines narplinėja, kitas žaidimėlius žaidžia, ar sms “pleškina”.
Mes nuolat keičiamies, vykdome naujas savo užgaidas, daiktai tampa netokiais patraukliais. Tik man nuolat kyla klausimas, ar tai, kas pasensta yra atgyvena. Esu toks žmogus, kuris mėgsta derinti sena, kažką klasišką su tuo, kas jau nebėra didžiosios auditorijos produktas. Tarkim, kad ir senas fotoparatas ar patefonas, šitie daiktai turi labai daug žavesio. Jeigu susikurta erdvė yra tik moderni, ji tampa nuobodi. Turi būti tą erdvę papildančių detalių. Tas pats liečia ir žmones, neveltui žmonės ieško savo individualumo. Savitos, žavesio teikiančios detalės patraukia akį. Atsisukimas šiektiek į praeitį, regis, subrandina. Žmogus pasipildo harmonija.
Apskritai, žmonės per daug materialistiški ir prisirišę prie daiktų, ir keičia viską, kas tikra, surogatais. Pavyzdžiui, girdėjau istoriją apie du brolius, kurie užuot spardę kartu kieme kamuolį, sėdėdami skirtinguose kambariuose rašinėjosi per Skype. Fantastika kažkokia, turbūt tik aš nekenčiu rašyt tų prakeiktųjų sms ar brazdint klaviatūrą